Ispaniško kino nusvarstymai

Filmų žiūrėjimas - keistas dalykas. Pripažinkim. Nežinau, ar kada matėte filmą, kurio nepabaigėte žiūrėti ir apie kurį net kalbėti nesinori, nes jį paprasčiausiai užmiršote tą akimirką, kai paspaudėte "Close" arba "Delete". Arba filmai, kuriuos pamatėme, kurie sudomino tik žiūrint ir baigėsi sulig bėgančiomis kūrėjų pavardžių eilutėmis.
Bet yra filmų. Tokius aš labai gerbiu. Kurie palieka kažką, priverčiančio pagalvot.

Taigi vakar žiūrėjau ispaniškąjį "Jūros gelmėse" (Mar Adentro)[apie tai, kad jis buvo apdovanotas 2005-aisiais metais Oskaru geriausių užsienio filmų kategorijoje, nežinojau]. Pasičiupau kelias rekomendacijas, pasiūlymus pažiūrėti ir gerus atsiliepimus. Ypač po to, kai išsitariau mačiusi "Drugelį ir skafandrą".

Nepasakosiu smulkiau apie ką tai. Tik "artimieji", "meilė", "globa", "sveikata", "pilnavertis gyvenimas", "pasirinkimas", "mirtis", "apsisprendimas".
"<...> baimė yra labai galingas ginklas. Ji atima galimybę apsispręsti", pasakė herojė. Iš tikrųjų makalavosi viduj mintys visokios tiek žiūrint filmą, tiek po visko. Ypač eutanaziją bevertinant. Mėginu suprasti abi puses, t.y. bažnytinę, besąlygiškai teigiančią, kad "kiek Dievo lemta gyventi, tiek" ir kenčiančiojo. Taip, kenčiančiojo, nes kitaip ir nepavadinsi žmogaus-daržovės. Svarbu išgirsti jį, jo mintis ir troškimus. Labai daug ką apgalvot reikia. Ne tik filme. Gyvenime irgi.

"Pano labirintas" - dar viena ispaniško kino injekcija vakar. Šita kraupaus karo ir pasakų/fėjų pasaulio pynė buvo geras kūrėjų sprendimas parodyti žiaurumus. Sakyčiau, pasakiškieji motyvai net sustiprina šlykštybes..

Kitaip tariant, filmų žiūrėjimas įkrečia galvon šio bei to. Norėtųsi dažniau.
Stengsiuos.

Vakaras su Arvydu Am.

Šįvakar kažkodėl prisiminiau Ambraso eilėraštį. Jis toks lengvas, paprastas ir neįpareigojantis. Gali tiesiog sėdėti. Ant mėlyno debesio. Ir tabaluot kojytėm, apačioj palikęs krYYzę, gripo siautimą ir piktus žmones.
----------------------------------------------------
-------------------------------------------
-------------------------------
---------------------

Jeigu kada nors
Mes sėdėsim
Ant mėlyno debesio
Gal būt žemė atrodys mums
Kaip mažas pinigas

O mudu laidysim į ją
Svajones ir sapnus
Kurie sklandys
Kaip popieriniai karveliai

Po trijų mėnesių

Ilgokai nerašiau, a? Per tą ilgumą ir vasarą pasibaigė, ir rudens mėnuo beliko. O gyvenimas kaip stebuklas vis vien, nepaisant oro temperatūros, sesės emigracijos, vėžlio kaprizų ir neįtikėtinų mokslų :]
Vakar žaidėm pas Dalytę ir Juo UNO. Tuom pasakyta, kad "kablys" - tai ne tik žvejų ar legendinio kabako pavadinimas. Tai, įtariu, greičiausiai pasireiškianti itin stipri priklausomybės nuo azarrrto forma. Patiko!
Suskaičiavau, kad man reik ~8 valandų miego, kad netrūktų ir kad žadintuvas nesukeltų skausmo. Vadinasi, gal visai normaliai. Beje, sąžiningai norėčiau pilnutinai išmokt išsimiegot per, pavyzdžium, kokias 6 valandas. Kažkodėl a+a Popiežius galėjo išsiverst, rods, su 4 ar tais 5 valandom miego. Dėl to ir šventumo link :]
Labai daug gyvenimo, atsitikusio per 3 mėnesius, neaprašiau, bet patikėkit - jo daug ir visokiausio :]

giE

p.s. beje, negražu, kad per Vėlines eisim į darbus/mokslus. bent gramą pagerbos mirusiesiems ir jų pasiilgusiesiems.

Pastebėjimaimai

Vakar intensyviai mąsčiau tam tikrais klausimais. Pirmasis buvo apie plaukus. Ar tikrai pagyvenusios damos mėgsta violetinę spalvą, ar joms taip gaunasi, nes nepasiseka (oho koks nepasisekimas - jis plinta ir yra per dažnas) nusidažyt plaukų?.. Suprantu, kad taip jos džiugina gerb. H. Radauską, bet apskritai. Kol kas neišsprendžiau. Per mažai darau ir pernelyg neatsakingai tyrimų šia tema.

Kitas - soliariuminiai ar Palangos_saulės_nuglostyti 20-25 metų vaikinai, kažką bedarantys Vingio parko stadione. Na, ką pavyko išsiaiškinti, tai jųjų kūno puoselėjimo procedūrinė su visais privalomais atributais - svarmenų kilnojimu, kažkokių keistų daiktų stumdymo (jėgos ugdymas ar rutulio stūmimo pratybos?), šokinėjimo per kliūtis, neretai palydimo "Nu tu bl.... k***aaaaa", nes kažką nugriovė bestriksėdami. Dar baisesnis momentas yra muzika, kurią jie leidžia iš automobilių - kažkoks nesuvokiamas bardakas, bumbsėjimas slavišku ritmu arba atmieštas reklamomis "Nori savo mobiliajame turėti kaskart vis naują karštą pupytę? Siųsk SMS numeriu ir gauk... (skelbimo gale privaloma dejonė)". Neslėpsiu - dažnai kyla minių perlipti tvorą ir gerai juos visus pakratyti už bukumo sklaidos vykdymą ir šiaip.

Dėl dviračio pompos. Niekad nemaniau, kad šitaip ilgai reikia susikaupti, kad ją įsigyčiau. Vis dar nenusipirkau :) O padanga bliūkšta. Aš pasistengsiu.

trečiadienis, pamaitintas vėžlys ir viena koja darbe

GiE

Poezijos

Kai viena žvaigždė nukrinta, kitos tebeskrieja laukdamos kritimo.
Kai vienas žmogus numiršta, kiti sako:
Ačiū Dievui - ne aš .
Kai varlė kurkia liūne užvertusi galvą,
Šuo nuleidžia savąją.
Jis negali varlės nutverti.
Kai pietuose noksta apelsinai, ašigalyje
labai norėtų akmens samanos.
Ir moteris žiūri į veidrodį.
Kuria spalva nudažyti pražilusius plaukus?
Klausia ji savo raukšlių.
Gal, žvaigždės, žmonės, varlės, šunys, apelsinai, samanos,
gal jūs paaiškinsite gyvenimo prasmę?

Antanas Škėma, "Prašymas Nr. 1"

Dailusis irklavimas

Po pasiirstymo nenustatytam ežere Aukštaitijos nacionaliniam parke bei super sugebėjimo nepastebėti praplaukiant Ladakalnio, bet pasiekti Ginučius, nusprendžiau - akademinis dailusis irklavimas gal ir visai neprošal būtų retsykiais... Kaip ir šampanas bei sumuštiniai valtyje puse dešimtos ryto.
Gyvenimas yra dabar.

Saulė [Giedrė] plaukia luotu.

Kitajaus pačiupinėjimas

Ar būna taip, kad įspūdžiai nugula vėleliau nei kad atsitiko atsitikimai?... Įtariu, jog taip. Parplasnojus iš Kinijos ir atlaikius smalsavimų, klausimų, aikčiojimų laviną, galiausiai beveik viską stropiai sudėlioju į galvą. Bet išvadų vis dar nepadarau. Galiu apibūdinti, mėginti nupiešti, parodyti fotografijas, užplikyti jums kiniškos arbatos, išteplioti jus gyvačių kremu, bet vis vien, na, tiesiog vis vien, manau, nė gramu nepriartėsim prie Kinijos... Nes spalvos, garsai, žmonės, gatvės, kvapai, kontūrai, maistas, oras - viskas įsismelkia ir sujaukia galvą. Ir ačiū Die, nes tai ir yra tikras pajutimas.

Pasaulis tapo pasiekiamas, Sibiro upės pamatomos, o Himalajų viršūnių snieguotumas nuteikia Discovery ekstazei.